1527 m. vasara
Nuo tada, kai Džordžas paliko mane Hiveryje, negirdėjau apie jį ar Aną nieko, nes rūmai pradėjo vasaros kelionę per Anglijos dvarus. Man ir nerūpėjo. Turėjau savo vaikus ir savo namus, niekas nežiūrėjo, atrodau išbalusi ar pavyduliauju. Niekas nekuždėjo kitam prisidengęs lūpas ranka, kad atrodau geriau ar prasčiau už savo seserį. Išsivadavau iš nuolatinio rūmų stebėjimo, buvau išvaduota iš nuolatinės įtampos tarp karaliaus ir karalienės. O svarbiausia, buvau laisva nuo nuolatinio pavydaus varžymosi su Ana.
Mano vaikai buvo tokio amžiaus, kad visą dieną galėjome praleisti ką nors veikdami. Parišę ant virvelių kiaulienos gabalėlius, meškeriojome griovyje. Pasibalnodavome mano kumelę, ir abu vaikai paeiliui buvo jodinėjami balne. Keliaudavome per pakeliamąjį pilies tiltą į sodą gėlių arba pasirinkti vaisių. Įsakiau iškloti vežimą šienu, kad pati paėmusi vadeles galėčiau išsivežti juos į Edenbridžą ir išlenkti ten šviesaus alaus taurę. Žiūrėjau, kaip jie klūpi per mišias ir išpūtę akeles stebi Ostijos pakėlimą. Grožėjausi, kaip vakare užmiega nurausvinti saulės, putlius skruostukus užklodami ilgomis blakstienomis. Pamiršau, jog egzistuoja tokie dalykai, kaip dvaras, karalius ir favoritė.
Rugpjūtį gavau laišką iš Anos. Atnešė jos patikimiausias tarnas Tomas Stivensas, gimęs ir užaugęs Tonbridže.
— Mano šeimininkė pageidavo įteikti jums tiesiai į rankas, — ištarė jis pagarbiai, priklaupęs ant vieno kelio pietų menėje.
— Ačiū, Tomai.
— Ir kad niekas, be jūsų, jo neperskaitytų, — tęsė jis.
— Labai gerai.
— Niekas neperskaitys, nes seksiu jus, kol skaitysite, o tada įmesiu į židinį ir abu žiūrėsime, kaip sudegs, miledi.
Nusišypsojau, bet sunerimau.
— Ar mano seseriai viskas gerai?
— Kaip avelei pievoje.
Sulaužiusi antspaudą išskleidžiau popierių.
Pasidžiauk už mane, nes viskas atlikta ir mano ateitis patvirtinta. Viskas. Aš būsiu Anglijos karalienė. Šį vakarą Henrikas pasiūlė man tekėti už jo ir pažadėjo, kad po mėnesio bus laisvas, kai Volsis pradės eiti popiežiaus pareigas. Iškart pakviečiau mūsų dėdę ir tėvą, pasakiusi, jog noriu pasidalinti savo džiaugsmu su šeima. Dabar turiu liudininkus, ir jis negalės trauktis. Gavau iš jo žiedą, kurį kol kas turiu slėpti. Tai tikras sužadėtuvių žiedas, ir Henrikas prisiekė būti mano. Atlikau tai, kas neįmanoma. Sugavau karalių ir nulėmiau karalienės likimą. Aš sugrioviau nusistovėjusią tvarką. Šioje šalyje kiekvienai moteriai daug kas pasikeitė.
Mes susituoksime, kai tik Volsis atsitįs žinią apie santuokos anuliavimą. Karalienė sužinos tai mūsų vestuvių dieną, ne anksčiau. Ji keliaus į Ispanijos vienuolyną. Nenoriu, kad liktų mano šalyje.
Gali džiaugtis dėl manęs ir mūsų giminės. Aš nepamiršiu, kad padėjai man ir pasirūpinsiu, kad turėtum tikrą draugę ir seserį Aną, Anglijos karalienę.
Pasidėjau laišką ant kelių ir pažvelgiau į židinio žarijas. Tomas žengė žingsnį į priekį.
— Galiu sudeginti?
— Leisk perskaityti dar kartą, — paprašiau.
Tomas pasitraukė, bet aš daugiau nežiūrėjau į juodo rašalo keverzonę. Nereikėjo priminti, ką sesuo rašė. Triumfas liejosi iš kiekvienos eilutės. Baigėsi mano, kaip Anglijos dvaro favoritės, gyvenimas. Ana laimėjo, o aš pralošiau, prasideda naujas jos, kaip pasirašė, Anos, Anglijos karalienės, gyvenimas. O aš būsiu tiesiog tuščia vieta.
— Pagaliau, — sušnibždėjau sau.
Padavusi Tomui laišką stebėjau, kaip įkišo jį tarp raudonų žarijų. Popierius susirangė nuo karščio, parudo, pajuodavo. Vis dar galėjau įskaityti žodžius: Aš sugrioviau nusistovėjusią tvarką. Šioje šalyje kiekvienai moteriai daug kas pasikeitė.
Man nereikėjo laiško, kad prisiminčiau jo toną. Ana triumfuoja. Ji buvo teisi. Jokia moteris šalyje negalės gyventi taip pat, kaip anksčiau. Nuo šiol jokia žmona, kad ir kokia paklusni ir mylinti, nebus saugi. Nes visi žinos, kad jeigu be jokios priežasties galima nutraukti santuoką su tokia žmona, kaip Anglijos karalienė Katerina, tada galima nutraukti ir su bet kuria kita moterim.
Laiškas staiga užsiliepsnojo skaisčia geltona liepsna ir pamažu virto minkštais baltais pelenais. Tomas pamaišė žarstekliu ugnį, kad pelenai subirtų į dulkes.
— Ačiū, — pasakiau jam. — Jeigu nueisi į virtuvę, gausi pavalgyti. — Išsitraukiau sidabro monetą iš kišenės ir padaviau. Tarnas nusilenkė ir paliko mane, žiūrinčią į baltų pelenų dulkeles, kylančias kaminu su dūmais į nakties dangų, įžiūrimą pro didelę suodinų plytų arką.
— Karalienė Ana, — įsiklausiau į žodžius. — Anglijos karalienė Ana.
Žiūrėjau, kaip paryčiais snaudžia mano vaikai. Pro langą išvydau raitelį su tarnais. Nuskubėjau žemyn tikėdamasi, kad atvyko brolis. Bet arklys, įkaukšėjęs į pilies kiemą, buvo mano vyro Viljamo. Mano nuostaba jam sukėlė šypseną.
— Nekaltinkite manęs, kad esu liūdnas pranašas.
— Ana? — spėjau.
Jis linktelėjo.
— Pergudrauta.
Nulydėjusi jį į didžiąją menę pasodinau į senelės krėslą arčiausiai prie židinio.
— Pasakokite, — paprašiau įsitikinusi, kad durys uždarytos, o kambarys tuščias.
— Prisimenate Franciską Filipezą, karalienės tarną?
Linktelėjau nieko neprisipažindama.
— Jis prašėsi saugiai perkeliamas iš Douverio į Ispaniją, bet tai buvo apgaulingas manevras. Filipezas turėjo karalienės laišką jos sūnėnui ir apgavo karalių. Išvyko specialiai nusamdytu laivu iš Londono dar tą patį rytą ir pasiekė Ispaniją jūra. Kol apsižiūrėjo, kad paleido jį iš rankų, Filipezas dingo. Nugabeno karalienės laišką Ispanijos karaliui Karoliui, ir prasidėjo pasaulio pabaiga.
Mano širdis ėmė daužytis. Priglaudžiau ranką prie kaklo, lyg tai galėtų ją nuraminti.
— Kokia pabaiga?
— Volsis tebėra Europoje, bet popiežius įspėtas ir nesutiks, kad kardinolas jį pavaduotų. Nei vienas iš kardinolų jo neparems, nutrūko netgi taikos sutartis. Vėl kariaujame su Ispanija. Henrikas išsiuntė savo sekretorių į Orvietą, tiesiai į popiežiaus kalėjimą, kad paprašytų asmeninio santuokos anuliavimo ir leidimą vesti bet kokią moterį, kokią tik panorės, netgi tą, kurios seserį turėjo, netgi tą, kurią turėjo. Meilužę arba meilužės seserį.
Aiktelėjau:
— Siekia gauti leidimą vesti moterį, kurią turėjo? Viešpatie, juk ne mane?
Viljamas skardžiai nusijuokė.
— Aną. Prieš permiegodamas su ja be santuokos — Boleinų mergaitėms iš to jokios naudos, tiesa? — karalius imasi atsargumo priemonių.
Atsisėdau ir nutilau. Nenorėjau, kad vyras erzintų mane dėl paleistuvystės.
— Na ir?
— Taigi viskas priklauso nuo Šventojo Tėvo, kuris karalienės sūnėno rūpesčiu ilsisi Orvieto pilyje ir labai labai neįtikima, — sutinkate? — kad išleis bulę, įteisinančią nedoriausią, koks gali būti, poelgį: miegojimą su moterimi, miegojimą su jos seserimi ir santuoką su viena iš jų. Ir dar karaliaus, kurio žmona yra teisėta ir nepriekaištingos reputacijos, o sūnėnas laiko savo valdžioje visą Europą.
Aiktelėjau.
— Vadinasi, karalienė laimėjo?
Jis linktelėjo.
— Vėl.
— Kaip Ana?
— Žavinga. Pirma pakyla ryte. Juokiasi ir dainuoja visą dieną, džiugina akį, atitraukia mintis, skuba su karaliumi klausytis mišių, jodinėja su juo visą dieną, vaikštinėja po sodą, stebi, kaip jis žaidžia tenisą, sėdi greta, kai raštininkai skaito jam laiškus, žaidžia žodžių žaidimus, skaito su juo filosofijos veikalus ir diskutuoja kaip tikra teologė, šoka visą naktį, kuria karnavalų choreografiją, rengia pasilinksminimus, paskutinė gulasi.
— Ji? — paklausiau.
— Tobula šeimininkė, — pasakė Viljamas. — Niekada nenurimsta. Man regis, ji turėtų kristi nuo kojų.
Įsiviešpatavo tyla. Viljamas ištuštino taurę.
— Vadinasi, mes vietoje, — negalėdama patikėti ištariau aš. — Visai nepasistūmėjome.
Viljamas padovanojo man šiltą šypseną.
— Ne, manau, Boleinų padėtis prastesnė negu anksčiau. Nes dabar jūs atskleidėte kortas ir kiekvienas medžiotojas žino, kas taikinys. Hovardai išėjo iš pogrindžio. Visi žino, kad jūs taikotės į sostą. Anksčiau atrodė, kad gviešiatės tik turtų ir postų, kaip visi kiti, gal tik kiek aršiau. Dabar visi žinome, kad nusitaikėte į aukščiausiai medyje kabantį obuolį. Visi jūsų nekęs.
— Tik ne manęs, — karštai sušukau. — Aš lieku čia.
Jis papurtė galvą.
— Jūs vyksite su manimi į Norfolką.
Suakmenėjau.
— Ką norite pasakyti?
— Karaliui jūs nebereikalinga, o man — taip. Vedžiau merginą, ji tebėra mano žmona. Keliausite su manimi į mano namus ir gyvensime kartu.
— Vaikai...
— Keliaus su mumis. Gyvensime, kaip norėsiu aš. — Jis patylėjo. — Kaip norėsiu, — pakartojo.
Atsistojau staiga išsigandusi jo, vyro, už kurio ištekėjau, su kuriuo gyvenau ir kurio nespėjau pažinti.
— Mano giminė vis dar galinga, — įspėjau jį.
— Turėtumėte džiaugtis ja, — atsakė Viljamas. — Jeigu ne ji, būčiau atsisakęs jūsų prieš penkerius metus, kai įtaisėte man ragus. Dabar prasti laikai žmonoms. Ponia, manau jūs ir jūsų giminė įsitikins, jog galite paslysti košėje, kurios prisivirėte, ir nusiristi žemyn.
— Aš nepadariau nieko, tik paklusau savo šeimai ir karaliui, — kalbėjau ramiai, nes nenorėjau, kad vyras pajustų, jog bijau.
— O dabar paklusite savo vyrui, — saldžiai pratęsė jis. — Kaip džiaugiuosi, kad turite tiek metų praktikos.
Ana,
Viljamas sako, kad mes, Boleinai, pražuvę, ir išsiveža mane su vaikais į Norfolką. Dėl Dievo, pasikalbėk apie mane su karaliumi, dėde Hovardu ar tėvu, kol neišgabeno ir nebegalėsiu grįžti.
Išsmukusi siaurais akmeniniais laipteliais, vedančiais į tėvo kabinetą, išėjau į sodą. Pasišaukiau vieną Boleinų sargybinį ir liepiau nugabenti mano laiškelį į dvarą, kuris dabar galėtų būti pakeliui tarp Baiuli ir Grinvičo.
Jis pakreipė kepurę ir paėmė laišką.
— Pasirūpink, kad pasiektų panelę Aną, — įspėjau. — Tai svarbu.
Pietavome didžiojoje menėje. Viljamas buvo rafinuotas kaip visuomet, tobulas dvariškis, be paliovos pasakojantis rūmų naujienas ir gandus. Senelės Bolein nebuvo galima nuraminti. Ji buvo pasipiktinusi, tačiau nedrįso atvirai skųstis. Kas drįs pasakyti vyrui, kad jis negali išsivežti namo savo žmonos ir vaikų?
Vos tik įnešė žvakes, senelė pakilo išeiti.
— Einu miegoti, — pranešė ji. Viljamas pašoko ir jai išeinant nusilenkė.
Prieš atsisėsdamas išsitraukė iš už liemenės laišką. Iškart pažinau savo raštą. Mano laiškas Anai. Numetė jį ant stalo priešais mane.
— Nelabai lojalu, — pastebėjo.
Pakėliau laišką.
— Nelabai mandagu stabdyti mano tarnus ir skaityti mano laiškus.
Viljamas man šypsojosi.
— Mano tarnus ir mano laiškus, — pasakė. — Esate mano žmona. Viskas, kas yra jūsų, yra mano. O tai, kas mano, aš saugau. Taip pat vaikus ir moterį, turinčią mano pavardę.
Atsisėdusi prieš jį padėjau ant stalo delnais žemyn rankas. Įkvėpiau, kad susitvardyčiau. Priminiau sau, kad nors esu vos devyniolikos sulaukusi moteris, puspenktų metų buvau Anglijos karaliaus meilužė, o gimiau ir auklėjimą gavau Hovardų giminėje.
— Tai klausykitės, mano vyre, — pasakiau ramiai. — Kas buvo, tas pražuvo. Jūs juk apsidžiaugėte gavęs titulą, žemes, turtus ir karaliaus malonę. Visi žinome, už ką tai gavote. Aš to nesigėdiju, ir jūs nesigėdijate. Kiekvienas mumis dėtas būtų patenkintas, nes tiek jūs, tiek aš žinome, jog karaliaus malonė šiaip sau nedalijama ir ilgai neišlieka.
Viljamas atrodė priblokštas netikėto mano tiesumo.
— Hovardai nežlugs dėl Volsio neapdairumo. Tai Volsio apsiskaičiavimas, ne mūsų. Žaidimas anaiptol nebaigtas. Jeigu pažįstate mano dėdę Hovardą taip pat gerai, kaip aš, neskubėkite spręsti, kad jis sutriuškintas.
Viljamas linktelėjo.
— Esu visiškai įsitikinusi, kad varžovai lipa mums ant kulnų, kad Seimurai jau pasirengę užimti mūsų vietą ir kur nors šalyje jau ruošiama mergina patraukti Anglijos karaliaus akį. Tai amžina tiesa. Visuomet yra varžovų. Bet dabar, nepriklausomai nuo to, ar yra laisvas vesti, ar ne, Anos žvaigždė šviečia aukščiausiame taške ir mes visi, Hovardai, — jūs taip pat, vyre, — geriausiai pasitarnausime sau, jeigu paremsime ją.
— Atrodo, kad ji čiuožinėja ant tirpstančio ledo, — netikėtai įsiterpė Viljamas. — Ji pernelyg stengiasi, lieja prakaitą, kad neprarastų vietos karaliaus pašonėje, nė akimirką neatsipalaiduoja. Visi, kas stebi, mato tą.
— Kam rūpi, kas ką mato, kol nemato karalius?
Viljamas nusijuokė.
— Jai nepavyks Henriko išlaikyti. Pavertusi klusniu šunyčiu amžinai taip laikyti nepajėgs. Jokio vyro negalima išlaikyti taip, kaip jai reikės laikyti Henriką. Galbūt būtų pavykę tą tęsti keletą savaičių, bet dabar, kai Volsis susimovė, gali užtrukti mėnesius. Gal net metus.
Įsiklausiau į mintį, kad Ana gali pasenti, kol ištekės.
— O kas jai beliko?
— Nieko, — atsakė jis, išsišiepęs kaip vilkas. — Bet mudu galime keliauti į mano namus ir pradėti gyvenimą kaip sutuoktiniai. Noriu sūnaus, kuris būtų panašus į mane, o ne mažo šviesiaplaukio Tiudoro. Noriu dukters su juodomis mano akimis. Juk padovanosite?
Nulenkiau galvą.
— Man nebus priekaištaujama?
Jis patraukė pečiais.
— Teks iškęsti bet kokį mano elgesį. Esate mano žmona, ar ne?
— Taip.
— Tai gal irgi norite anuliuoti santuoką, kadangi ji, atrodo, išeina iš mados? Ir būti uždaryta vienuolyne?
— Ne.
— Tada eikite į mano lovą, — tarė jis. — Būsiu po minutės.
Aš suakmenėjau. Nepagalvojau apie tai. Viljamas dirstelėjo į mane pro savo taurės viršų.
— Kas?
— Ar negalime palaukti, kol pasieksime Norfolką?
— Ne, — atsakė jis.
Stebėdamasi savo nenoru iš lėto nusirengiau. Guliau su karaliumi tuzinus kartų nejausdama geismo, tik pildydama jo troškimus ir patenkindama jį. Kaskart šiais metais, žinodama, kad jis trokšta Anos, prisiversdavau apglėbti jį ir šnibždėti meilius žodelius lyg kekšė... o vyras yra kvailys, jeigu neatskiria netikro pinigo.
Dabar buvau nebe trylikos metų nekalta mergina, kaip tada, kai pirmą kartą atsiguliau į lovą įteisinti santuoką. Tačiau dar nesijaučiau tokia cinikė, kad be baimės ruoščiausi į lovą su vyru, kuris man atrodė beveik priešas. Viljamas norėjo atsiskaityti su manimi, aš jo bijojau.
Jis užtruko. Kai atsivėrė durys ir įėjo vyras, buvau įlipusi į lovą ir apsimetusi miegančia. Girdėjau, kaip sukiojasi po kambarį, nusirengia ir atsigula nuogas šalia manęs. Pajutau, kaip pakyla sunkios antklodės, traukiamos ant nuogų jo pečių.
— Nemiegate?
— Ne, — prisipažinau.
Tamsoje jo rankos surado mano veidą, paglostė kaklą, pečius, o iš ten nusileido ties juosmeniu. Vilkėjau lininius marškinius, bet pro ploną audeklą jaučiau šaltas jo rankas. Išgirdau padažnėjusį jo kvėpavimą. Viljamas prisitraukė mane prie savęs, aš pasidaviau, prasiskėčiau kaip visuomet su Henriku. Akimirką susimąsčiau, jog nežinau, kaip elgtis su kitu vyru.
— Jūs nenorite? — pasiteiravo jis.
— Žinoma, noriu. Esu jūsų žmona, — atsakiau ramiai.
Bijojau, kad gali paspęsti man spąstus, ir atsisakymas būtų pretekstas mane pamesti; bet nusivylimo atodūsis išdavė, jog Viljamas iš tiesų tikėjosi šiltesnės reakcijos.
— Tuomet miegosime.
Man taip palengvėjo, jog nedrįsau nieko atsakyti, kad nepersigalvotų. Gulėjau nekrutėdama, kol jis atsuko man nugarą, užsitempė apklotą ant pečių, įsikasė galva į pagalves ir nurimo. Tada, tik tada atpalaidavau pilvą ir numečiau šalin nenuoširdžią Hovardišką šypseną. Leidau sau nugrimzti į miegą. Vieną vakarą išgyvenau, vis dar buvau Hiveryje. Hovardams yra dėl ko stengtis. Rytoj gali nutikti bet kas.
Pažadino beldimas į duris. Kol Viljamas neprabudo ir nestvėrė manęs už rankos, šokau iš lovos. Atidariau duris ir griežtai sudraudžiau:
— Ša. Milordas miega, — lyg labai juo rūpinčiausi, o ne trokščiau kuo greičiau dingti iš jo lovos.
— Skubi žinutė nuo panelės Anos, — pasakė tarnas ir įteikė laišką.
Labai norėjau užsimesti peleriną ir perskaityti jį be Viljamo, bet vyras pabudo ir atsisėdo.
— Brangi mūsų sesutė, — pasakė gudriai šypsodamasis. — Ir ką gi ji rašo?
Neliko nieko kita, kaip tik atplėšti laišką jam matant ir tikėtis, jog Ana savo egoistiškame pasaulyje bent kartą pagalvojo apie ką nors kita.
Sese,
Karalius ir aš kviečiame atvykti tave su vyru pasitikti mus Ričmonde, kur visiems bus smagu.
Ana
Viljamas ištiesė ranką paimti laišką. Padaviau.
— Ana atspėjo, kad palikęs rūmus keliauju pas jus, — pastebėjo Viljamas. Aš nieko neatsakiau. — Ką gi, strykt, ir vienu šuoliu išsilaisvinote iš manęs, — pasakė su kartėliu. — Grįžome į pradinę padėtį.
Viljamas pasakė kaip tik tai, ką aš pagalvojau, bet iš jo tono jaučiau, kad yra įskaudintas. Apgaudinėjamo vyro ragai nėra patogiausias papuošalas, o jis juos nešioja jau penktus metus. Aš lėtai nuėjau į lovą. Ištiesiau jam ranką.
— Esu jūsų teisėta žmona, — pasakiau švelniai. — Ir niekuomet to nepamiršau, nors gyvenimas mus išskyrė. Jeigu kada nors būsime iš tiesų susituokę, Viljamai, pamatysite, kad būsiu gera žmona.
Jis pakėlė akis į mane.
— Ar čia kalba Hovardų atstovė, bijanti atoslūgio ir mananti, kad ledi Keri gyvenimas yra saugesnis nei Boleinų mergaitės, kai pirmoji Bolein pražuvusi?
Viljamo spėjimas buvo toks taiklus, jog teko nugręžti veidą, kad jis neišskaitytų tiesos mano akyse.
— O, Viljamai, — priekaištingai ištariau.
Jis prisitraukė mane ir vienu pirštu pasuko veidą.
— Brangioji žmona, — sarkastiškai tarė.
Vengdama jo veriančio žvilgsnio užsimerkiau ir netikėtai pajutau jo veido šilumą ir švelnius, lengvus bučinius ant lūpų. Pajutau, kaip manyje įsiliepsnoja geismas — lyg seniai palikta anglis. Sunėrusi rankas ant vyro kaklo prisitraukiau jį arčiau.
— Vakar padariau netikusią pradžią, — švelniai tarė jis. — Tad ne dabar ir ne čia. Galbūt kur nors greitai, a, žmonele?
Nusišypsojau slėpdama, kaip palengvėjo, kad nebūsiu išvežta į Norfolką.
— Kur nors greitai, — sutikau. — Kada tik panorėsite, Viljamai.